Kodėl žurnalistas kino filmuose sutinkamas dažniau nei šunų kirpėjas?

Ar žurnalistas kino salėje sutinkamas dažnai, mes nenagrinėsime, o pabandysime aptarti keletą prielaidų, kodėl scenaristai linkę personažui suteikti žurnalisto profesiją. O taip scenaristai elgiasi dažnai – jei bandytume suskaičiuoti filmus, kuriuose svarbią vietą užima žurnalisto personažas, tai greičiausiai skaičiuotume tūkstančiais. O jei dar priskaičiuotume filmus, kuriuose žurnalistas šmėkščioja kaip beasmenis masuotės padaras...

Pirmieji įspūdžiai iš žurnalistikos pasaulio

Skiriama ką tik išėjusiam Mumijai…

Pirmieji metai kelyje į žurnalistiką jau beveik užbaigti, tad jau galima ir pirmąsias išvadas padaryti.

Velniop žurnalistikos studijas! Visko išmoksiu internete

Nuotraukos autorė Karen Elise.

Ne vienerius metus svajojau apie žurnalistikos studijas. Net lankiau Vilniaus universiteto rengiamą sekmadieninę mokyklą. Beje, šitų sekmadieninių susitikimų metu, lietuviškos žiniasklaidos grandai ir žurnalistikos instituto dėstytojai vis mėgindavo mus atkalbėti nuo šių studijų. Jie visi pasakojo kaip žurnalistika „suėda“ visą laiką ir jo nelieka nei šeimai, nei draugams. Taip pat jie pasakojo, kad daugybė profesionalių žurnalistų niekada nesimokė šio amato. Tad gal ir mes, žurnalistikos instituto koridorių sienas trinantys studentai, čia laiką leidžiame veltui? Galbūt šitos studijų programos net nereikia ir šiais informacinių technologijų klestėjimo laikais visko galima išmokti savarankiškai? Norėdama tai išsiaiškinti pasiknaisiojau internete ir štai ką sužinojau…

Žurnalistas: iš tiesą skleidžiančio misionieriaus į savigarbos neturintį šunį?

Jfei to paklaustume eilinio praeivio, tikriausiai nesuabejojęs atsakytų teigiamai. Kadaise garbinga laikyta proesija virto gėdinga, o žurnalisto autoritetas ženkliai smuko. Štai kodėl pasauliu nusivylusio tikėjimo skleidėjo Prancūzparkyje paklaustas, ką studijuoja, žurfako studentas po ilgos pauzės pašaipiai atsako – molekulinę genetiką. Kodėl meluoja? Pasakysi tiesą, neduokdie, dar iškeiks.

Internetas: spąstai ir pavojai

Šiais laikais naudojimasis internetu – būtinybė. Internetas yra didžiausias informacijos šaltinis. Jo pagalba galima mokytis, skaityti knygas, bendrauti, susisiekti, pramogauti, pažinti naujus žmonės. Deja, daugybę internautojų nesusimąsto, kad reikia būti labai atsargiems naudojantis šita geradariška technika. Internete pilna ne tik įvairų kompiuterinių virusų , bet čia slypi gilesni socialiniai ir psichologiniai pavojai.

Automobilių žurnalistika. Svajonė?

Tik pabandyk įsivaizduoti tokį gyvenimą. Keiti naujausius automobilius kaip kojines, gauni pakvietimus į naujausių modelių pristatymus, nemokamas keliones į egzotiškas šalis, kad galėtum smagiais serpantinais paskraidyti ką tik iš gamyklos išriedėjusiu šimtus arklio galių turinčiu monstru. Jums reikia padaryti tik vieną. Apibarstyti metalo gabalą liaupsais. Nesvarbu, jis technikos šedevras, ar sumauta nuobodybė skirta nukakti nuo taško a iki b.

Prisimenant televiziją

Televizoriaus nežiūriu jau devyni mėnesiai. Nežiūriu ne dėl to, kad neturiu televizoriaus, brangi televizija. Būtų poreikis – įsigyčiau. Poreikio nėra. Pakanka grįžus į gimtinę stebėti, kam televizorių naudoja tėvai. Vakare žiūri žinias, jei televizorių įsijungia dieną, pusvalandį stebi filmų anonsus – mat yra toks kanalas, kur rodomi tik anonsai. Visai įdomu, ypatingai tada, kai nieko geresnio nerodo.

Mada virtualioje erdvėje

Planavau rašyti visai apie ką nors nauja ir man neįprasta, bet prisėdusi supratau, kad ir vėl neapsieisiu be mados. Šį kartą norėčiau šiek tiek pakalbėti apie mados ir interneto draugystę. Manau, nesuklysiu sakydama, kad šiandien mados industrija vargiai apsieitų be interneto. Virtualioje erdvėje galima rasti beveik viską, kas įdomu šiuolaikiniam mados vartotojui: nuo elementariausių elektroninių rūbų parduotuvių iki prestižinių mados namų kolekcijų tiesioginių transliacijų. Ką jau kalbėti apie nesuskaičiuojamą kiekį mados tinklaraščių.

Laiptais į bedugnę

Ar dar ilgai žiūrėsi tokias laidas kaip Kakadu, Super duper kakadu, Žiūrim, ką turim, Super.lt, Nerealios namų šeimininkės? Ar dar ilgai jos bus tokios super nerealios?
Ar dar ilgai klausysi, kaip kenksminga valgyti produktus su E priedu, nors iš esmės keisti maisto pramonės niekas neketina?
Ar dar ilgai žavėsiesi žydrųjų baseinėlių ir olialia tralialia žurnalistika?
Ar dar ilgai girdėsi žodį „krizė“, „emigracija“, „protų nutekėjimas“?
Ar dar ilgai skųsiesi, kad nieko nebespėji? O gal darai per mažai?
Ar dar ilgai skaitysi žurnalistų tekstus – toookius bukus ir pigius?
Ar dar ilgai jausiesi svarbiausias, ypatingiausias, geriausias?
Ar dar ilgai tavo geriausias draugas bus virtualus?
Ar dar ilgai būsi laikomas pigiu juodadarbiu?
Ar dar ilgai gyvensi pagal Darvino teoriją?
Ar dar ilgai sakysi vieną, o galvosi kitką?
Ar dar ilgai džiaugsiesi kito nelaime?
Ar dar ilgai būsi abejingas?
Ar dar ilgai vėpsosi?
Ar dar ilgai...?

Prašau, pasakyk, kad ne.

Kas turi ieškoti: skaitytojas laikraščio ar laikraštis skaitytojo?

Atsakymas: abu. Skaitytojas turi atsižvelgti į kokybės ir kainos santykį, o lakraštis į perkamąją galią. Tiesa, šiandien laikraščių reklamos mažai. Kol kas neatsimenu nei vienos nei internete, nei televizijoje, nei radijuje. Žinoma, galiu klysti. Galbūt egzistuoja koks nors nors dienraščio „15min“ filmukas, bet aš prisimenu tik seną „Respublikos“ reklamą, kurioje dainuoja grupė „Skamp“.

"Tu snarglys": nuo kvestionavimo iki geros humoro dozės

Komentatoriai. T. Petravičiaus nuotr.

Pirmas straipsnis ir pirma publikacija. Pirmą kartą tavo vardas švyti (ne)populiariame naujienų tinklalapyje, blogesniu atveju (nors kartais gal net ir geresniu) - tinklaraštyje. Jokių nuorodų į kitus puslapius, jokios statistikos ir kitos patirties. Tik tai, kas išgyventa ir jau patirta.

Skype ir naujas jo šeiminkas

„Skype – ilsėkis ramybėjė.“ Štai tokiu sarkazmu daugelis internautų pasitiko žinią apie naująjį „Microsoft“ pirkinį, už kurį bendrovė paklojo net 8,5 milijardo JAV dolerių arba beveik 21 milijardą litų. Iš karto po oficialaus sandorio patvirtinimo gegužės 10 d. iš įvairių šaltinių kaip iš gausybės rago pasipylė skepticizmo, abejonių ir įvairių klausimų prisodrinti tekstai. Ko siekia „Microsoft“ investuodama tokius milžiniškus pinigus? Kokių pasikeitimų pamėgtoje programoje gali tikėtis milijonai „Skype“ vartotojų?

Ne taip jau ir blogai: tradicinės medijos

2011 m. gegužės 26 diena, popietė. Dokumentuoju. Rašau virtualų dienoraštį. Tiksliau – blog’inu. Ant mano stalo padėta Maršalo MakLuhano knyga, kurioje įrašytas vienas iš postmodernizmo postulatų „Aistra kaip tiesa“, pakeitęs „Tiesa kaip aistra“. Na ir kas, kad jis įrašytas prieš 47 metus - tai aplinkybė, kuri dominuoja dabar. Kas iš to? Nieko. Nebereikia ieškoti tiesos, viskas, ko prieš akimirką panorau, yra tiesa. Žodžiai, kuriuos bloginu, yra tiesa. Mano pamatyti vaizdai, kuriuos įkeliu į Facebook, mano „Mačiau degantį automobilį Iliuzijos ir Pompastikos gatvių sankryžoje“ parašytas Twitter taps pagrindiu delfi straipsniu „Chuliganų taikinys – „Smart“ automobiliai“.

Populiarumą ,,augina" žinutės apie save

Įdomus dalykas tas ,,Facebook“. Dar įdomesni jo vartotojai, susilieję į milijoninę ,,sufeisbukintą“ auditoriją. Mes, ,,veidaknygės“ puoselėtojai, esame išties panašūs. Prisipažinsiu, kartais tai man kelia nerimą. Internete ieškome bičiulių, draugauti kviečiame pažįstamus, draugų draugus – bet kokia kaina plečiame bendraminčių ratą. Manome, kad turėdami daugiau tikrų ar tariamų draugų nei kaimynas, tapsime už jį pranašesni. Kiekvienas naujas draugas kelia mūsų reitingus? Kažin. Su didesne auditorija smagiau komunikuoti, daugiau žmonių sužino apie mūsų kasdienybę, džiaugsmus ir rūpesčius.

Tiesos paieškos negyvelio subinėje

Vemia savo pagirių sukeltomis nuoskaudomis visokie neturintys ko veikti blogeriai, deda savo rytinę trydą ant žiniasklaidos ir labai kieti jaučiasi. Priklausomai nuo to, kaip veikia jų smegeninė iš šviežio paxmielo, sugeba rasti didesnį ar mažesnį kiekį daugiau ar mažiau įtikinamų (nors ne visada iki galo pagrįstų) argumentų savo ,,tiesai apie žiniasklaidos išsigimimą" įrodyti.

Užtroškusios plekšnės, arba nepalikite manęs vienos

Turbūt pastebėjote, jog vis daugiau žmonių vaikšto nuo kompiuterio paraudusiomis akimis ir negali atsiplėšti nuo interneto. Sveikatos žurnalai rėkte rėkia, jog dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus ir į grabą pasiims nešiojamąjį kompiuterį ar išmanųjį telefoną, kad tik sužinotų, kas jo mirties dieną įvyko ar kas kokį „papostino“ straipsnį. Tačiau dažnai to priežastimi įvardijamos prielaidos nėra šio reiškinio esmė.