Automobilių žurnalistika. Svajonė?

Tik pabandyk įsivaizduoti tokį gyvenimą. Keiti naujausius automobilius kaip kojines, gauni pakvietimus į naujausių modelių pristatymus, nemokamas keliones į egzotiškas šalis, kad galėtum smagiais serpantinais paskraidyti ką tik iš gamyklos išriedėjusiu šimtus arklio galių turinčiu monstru. Jums reikia padaryti tik vieną. Apibarstyti metalo gabalą liaupsais. Nesvarbu, jis technikos šedevras, ar sumauta nuobodybė skirta nukakti nuo taško a iki b.

Sakyčiau visai nebloga karjera. Kuo gražiau rašai, tuo daugiau pakvietimų gerai praleisti laiką gauni, susidraugauji su dyleriais, gauni vis geresnius automobilius išbandyti. Tačiau ar tikriai viskas taip paprasta ir gražu?

Išbandęs lėtą automobilį gali parašyti, jog jis ekonomiškas, turintį stuburą laužančią pakabą, kad turi sportiškų bruožų. Kai jaučiasi garso izoliacijos trūkumas – pagirk variklio garsą. Jeigu variklis ryja degalus kaip arklys po bulviakasio, tiesiog galima paminėti gamintojo nurodomas sąnaudas.

Paprastas žmogus perskaitęs toką puikią apžvalgą ir nusipirkęs tokį automobilį prakeiks žurnalistą, kuris jam patarė taip daryti. O kalbos sklinda greitai. Gal nieko blogo ir nenutiks, tu toliau rašysi, daug keliausi, būsi gerbiamas automobilių pardavėjų ir nekenčiamas skaitytojų, bet kaip dėl sąžinės? Ar ramiai miegosi žinodamas, kad ponas Petras užstatęs namą tik dėl tavo patarimo nusipirko bevertį korėjietišką šlamšto gabalą?

Anksčiau tai būdavo galima matyti. Vienas žurnalas giria kokį nors Korėjos gamintojų SUV į viršų iškeldamas mažą jo kainą, o kitas peikia prastą kokybę. Dabar automobilių gamintojams supratus, kad žmonės patys išmoko atskirti pelus nuo grūdų daug investuoja į kokybę (kuri europiečiams, kitaip nei amerikiečiams – rūpi). O ir bandytojai prasisijojo. Anksčiau numerius rengdavo visa armija, dabar žmonėms sako ką pirkti o ko ne – tik keletas. Ir jie nebijo užstumti ant prasto automobilio. Štai, pavyzdžiui, naujausiame Keturių Ratų numeryje V. Valiukevičius labai akivaizdžiai išreiškė nusivylimą naujuoju Ford Focus. Apžvalginis straipsnis sudarė visas 4 ar 5 pastraipas (žurnalo pašonėje neturiu, tiksliai nepasakysiu).

Tačiau tame pačiame numeryje to paties autoriaus buvo išspausdintas rašinys apie super duper hyper nuostabias Continental padangas. Jis mat gavo pakvietimą į (bijau suklysti) Prancūziją, kur galėjo nevaržomas lenktynių trasoje išmėginti kelias dešimtis naujausių sportinių automobilių, apautų Continental padangomis. O jų sukibimas puikus.

Tai parašyti mane paskaino J. Clarksono knygos „Irzlus iš prigimties“ įžanga, kurioje jis daug maž nupasakojo savo akrjeros pradžią. Anksčiau jis taip pat keliavo iš gamintojų kišenių, kurdavo poemas apie akyse rūdijančias geldas. Tačiau jam tai užkniso. Tai kas, kad nereikia mokėti už keliones į pietus, kiekvieną dieną gali važinėti vis nauju automobiliu. Bet tie automobiliai – Kia, Hyunday, Daewo, ir nuobodus Japoniškas šlamštas (kuris tuomet neprilygo europiečiams). Taip pat ilgos kankynės valandos pobuvių salėje klausant kažkokio barzdoto senio, kalbančio apie naujos konstrukcijos stūmoklius. O dar sąžinės graužatis dėl išgirto šlamšto.

Galiausiai tai jam atsibodo. Pradėjo stumti ir sakyti visą tiesą. Pirmiausiai automobilius bandyti uždraudė Toyota dyleriai. Paskui kažkas iš korėjiečių. Bet tada užsitarnavo žmonių pasitikėjimą. Mokėdamas gerai malti liežuvį ir sugebėdamas ištraukti linksmiausius bei netikėčiausius palyginimus kilo karjeros laiptasi, kol dabar atsidūrė pramogų versle. Ir jam nebereikia važinėti pigiausiais kledarais. Išbandyti gauna rečiausius automobilius, kuriuos taip pat gali suvartyti į miltus nebijodamas, kad gamintojai uždraus jais važinėti. Išgirdus Clarksono žodžius jie kibs į darbą darinti važiuokles ir variklio darbo ritmą.