Kodėl žurnalistas kino filmuose sutinkamas dažniau nei šunų kirpėjas?

Ar žurnalistas kino salėje sutinkamas dažnai, mes nenagrinėsime, o pabandysime aptarti keletą prielaidų, kodėl scenaristai linkę personažui suteikti žurnalisto profesiją. O taip scenaristai elgiasi dažnai – jei bandytume suskaičiuoti filmus, kuriuose svarbią vietą užima žurnalisto personažas, tai greičiausiai skaičiuotume tūkstančiais. O jei dar priskaičiuotume filmus, kuriuose žurnalistas šmėkščioja kaip beasmenis masuotės padaras...

Taigi, ką žurnalisto personažas gali veikti kino filme? Pavyzdžiui, Orsono Welleso neabejotinai must see filme „Pilietis Keinas“ (1941) žurnalistas pasitelkiamas kaip istorijos pasakotojas. Beasmenis žurnalistas, kurio veido nematome – jį slepia skrybelė ir akiniai nuo saulės, aiškinasi Charleso Fosterio Keino paskutinių žodžių prieš mirtį prasmę. Žurnalisto pareiga – siekti tiesos ir ją skelbti. Toks profesijos tikslas daro žurnalistą beveik lygiai tokiu pat patraukliu personažu kaip ir, sakykim, detektyvą (tik pastarasis personažas gerokai nuvalkiotas). Žurnalistas, kaip tas, kuris privalo siekti tiesos, pasirenkamas ir filme „Deivido Geilo paslaptis“(rež. Alan Parker, 2003).

Žurnalistai yra tie žmonės, kurie atskleidžia problemas, todėl ir jų kasdienė rutina gali būti pasirinkta visuomenės problemoms atskleisti. Taip pasielgta George`o Clooney`io filme „Labanakt, ir sėkmės“ (2005). Kūrinyje atskleidžiamos JAV propagandos 6-ojo dešimtmečio pradžioje subtilybės. Šiai užduočiai puikiai tinka ekrane nuolatos cigaretes traukiantys žurnalistai.

O, sakykim, vienas iš filmo tikslų gali būti ir pačios žiniasklaidos problemų atskleidimas. Filme „Uodega vizgina šunį“ (Barry Levinson, 1997) visa žiniasklaida yra nuasmeninama, šiame filme ją kaip instituciją galima vadinti veikėju, apie kurio problemas kalbama.

Žurnalisto, kaip aktyvų gyvenimą gyvenančio žmogaus, portretas gali būti pasitelktas atsakymų į universalius gyvenimo klausimus paieškai. Taip nutinka italų režisieriaus Federico Fellini filme „Saldus gyvenimas“ (1960).

Galiausiai pačiam „Supermenui“ (Richard Donner, 1978) suteikiama reporterio specialybė. Kodėl? Faktas, Supermenas kaip žurnalistas visiškai nepasireiškia, tik redakcijoje nevykėliškai sukiojasi aplink žurnalistę Lois Lane. Kodėl šiems žmonėms suteikta ši specialybė filme tiesioginių argumentų rasti sunku, nes galbūt jų ir nėra. Bet vėlgi - galbūt Supermeno tikslus galima gretinti su geram žurnalistui būdingu teisingumo siekimu.

Yra ir daugybė kitų galimybių, kodėl apkalbama profesija skiriama personažams. Pavyzdžiui, žurnalisto profesija dažnai laikoma romantiška. Norint filmui suteikti romantikos, veikėjui gali būti suteikiama ši specialybė. Taip pat filme ji gali būti naudojama norint išryškinti tam tikras veikėjo savybes, kurių gali vėliau prireikti kovojant su „blogiu“ – drąsą, greitą mąstymą, didelį žinių bagažą ir t.t.

O koks žurnalisto paveikslas piešiamas kine? Dažniausiai žurnalistas vaizduojamas sarkastiškas, užsispyręs, nepalaužiamas, intelektualus. Dažniausiai jam į rankas įkišama viena smilkstanti cigaretė po kitos. Dažniausiai taip žurnalistas piešiamas kanonizuotame Amerikos kine. O sakykim, rumunų režisierius Corneliu Porumboiu savo filme „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ (2006) žurnalistą vaizduoja kaip absurdišką ir gana beviltišką.

Kadangi šį tekstą reikia kažkaip pabaigti, tai pabaigsiu pasidalindama sąrašu filmu apie žurnalistus, kurį galima rasti čia ir čia. O gal netyčia kažkas susidomėjo...