Skiriama ką tik išėjusiam Mumijai…
Pirmieji metai kelyje į žurnalistiką jau beveik užbaigti, tad jau galima ir pirmąsias išvadas padaryti.
Ne, apie Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų programą nekalbėsiu. Per daug girdėjau istorijų apie kadaise kritikos šiai puikiai institucijai žėrusius (buvusius) studentus.
Noriu pakalbėti apie darbą medijose - tokį kokį jį pamačiau pirmaisias metais ir kokį įsivaizdavau kažkada matydamas savo žiniasklaidos idealus – Klarką Kentą ir Pyterį Parkerį. Gaila, bet šie metai buvo nusivylimo metai pamačius žurnalistikos virtuvę ir jos principus iš arčiau.
Pradėti norėčiau nuo įspudžių iš savo pirmojo kiek enteligentiškesnio darbo. Tiesa, visiškai random, nukritusio iš dangaus, negalvojus nei apie savo finansinę nepriklausomybę ar praktinį pasiruošimą savo galbūt būsimai profesijai.
"Žurnalistika ne darbas, tai gyvenimo būdas" - šia fraze guodžiasi ne vienas mano pažįstamas studentas savaitgalį trečią ryto atidavęs straipsnį redakcijai ir paskutinę termino dieną suskubęs pradėti rašto darbą universitetui.
Vargšai naivuoliai, būtent tokie koks ir aš esu. Paprastas verslas. Darbdaviui naudinga turėti praplauto proto naivuolį ariantį už du ar tris darbuotojus – tiesa gan megėjiškai ir nekokybiškai. Nors bukai auditorijai tai sueina, o jei kas pasipiktina vis tiek skaito ir putojasi toliau.
Žinoma toks darbas turi pliusų – sudžiūva žandai, išsišoka skruostikauliai, įdumba akys, o dart as miegusitas, nuolat vėluojantis žvilgsnis gali kažkiek priminti melancholiją, o kadrinti naivioms tututėms to užtenka. Dar pasakai stebuklingą frazė “dirbu viešuosiuose ryšiuose” ir jau gali jausti kaip staigiai atmosfera sudrėksta iki atogražų miško lygio. Nesvarbu, kad pats puikiai žinai, kad tik mali organinį produktą. Dirbti atsidavus neverta – rezultatas bet kokiu atveju bus tas pats - alga kito mėnesio pradžioje ir patenkinta onanistinė auditorija, kuriai produktas reikalingas tik dėl žemiau esančios komentavimo funkcijos.
Gaila, kad kol tai supratau praėjo pusę metų, per kuriuos atsidavus tuščiam darbui nuvažiavo dauguma mano traukinių. Šimtai litų išleistų vitaminams raumenų auginimui nuėjo veltui, kai nebebuvo laiko nei žmoniškam valgiui, nei geležies kilnojimui. Laiko krepšinio treniruotėms taip pat neliko, tad jau kuris laikas aikštelėje jaučiuosiu tik savo šešėliu. Pastoviai galvojant dėliojant vakaro darbus nebelieka nei žaidimo alkio, o ir kamuolys tampa tik gumos gabalu, o ne gralio taure, kurią kiekvieną ataką su vis nauja jėga bandai pasigrobti. Težti ir težti po truputį kiekvieną dieną. Taip ir ateina senatvė.
Iš tikro gaila, kad dauguma viso pasaulio žiniasklaidos atstovų tokie patys ištiželiai, koks darausi aš. Šitiek temų, šitiek istorijų, dėl kurių gali ryžtis mirti, o šie leidžiasi manipuliuojami stambiojo verslo ir politkos.
Nepamenu kito tokio laikotarpio kai pasaulyjė būtų tiek karų - Konge, Sudane, Irake, Afganistane, Šri Lankoje, Libijoje. Meksikos - JAV pasienyje kasdien žūva dešimtys žmonių narkotikų kartelių kovose, Bolivijos ir Kolumbijos džiunglėse narkotikų baronai tik ir laukia kol iš jų paiimsi intervių,o didieji žiniasklaidos magnatai tesugeba per dieną padaryti tik penkis skirtingus reportažus iš kurių dar ir interviu su kebabu pardavėju iš Pakistano ir transliuoja eteryje 24 valandas per parą. WTF žmonės?
Lietuvoje taip pat šioks toks wtf. Ūkis praktiškai monopolizuotas, bet koks netyčiukas išsišokėlis apie tai prakalbęs akimirksniu marginalizuojamas. Kas dabar prisimena Kreivį? O štai Zuokas vėl atgimsta... Niekingos, net šlykščios banalybės iš žvaigždžių gyvenimo bukina tol kol nematai tikrųjų problemų ir panašiai.
Nepaisant to ir surukusios visokios etikos komisijos grasina viešu marginalizavimu ir atskirimu, o čia pat priėjusi gerbiama profesija Marija Aušrinė Povilioninė mano draugą išvadino šovinistinių moterų vergvaldžių ir pasistengė apsunkinti jo kelią į mokslo aukštumas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą