"Tu snarglys": nuo kvestionavimo iki geros humoro dozės

Komentatoriai. T. Petravičiaus nuotr.

Pirmas straipsnis ir pirma publikacija. Pirmą kartą tavo vardas švyti (ne)populiariame naujienų tinklalapyje, blogesniu atveju (nors kartais gal net ir geresniu) - tinklaraštyje. Jokių nuorodų į kitus puslapius, jokios statistikos ir kitos patirties. Tik tai, kas išgyventa ir jau patirta.

Pirmą kartą mano struktūriškas tekstas pasirodė po niekam nežinomo puslapio vardu. Ir nors susilaukiau tik keletos komentarų ir tai viso labo tik iš aplinkinių žmonių - tai įkvėpė mane rašyti toliau. Iškart pastebiu, jog klausimas, ar tai gerai, dar neatsakytas. Visgi pradžia buvo tokia. Nors jos šiame įraše nelaikysiu ataskaitiniu tašku, kadangi tai buvo bemaž tas pats, kas parašyti ką nors "Microsoft Word" dokumente ir pasidalinti su keliais draugais per "Skype". Keista, ar ne, bet "Microsoft" ir "Skype" jau tapatūs žodžiai. Apie tai jau buvo rašyta, nesigilinsiu. Tiesiog sentimentaliai norisi ištarti:  "Ir kaip viskas keičiasi".

Pradžia laikau 2009-ųjų gegužės 18 dieną, kai pirmąjį kartą mano publikacija įgavo ne tik virtualų, bet ir materialų, spaudinto žodžio pavidalą. Puikiai pamenu išsišiepusį savo veidą. Išraiška bemaž tokia, kai jau net nežinai, ar šypsaisi, ar tiesiog sutraukė žandikaulį. Visgi į realybę grąžino komentarai internete po pirmąja, o vėliau ir po kitomis publikacijomis. Jos ne tik nuleidžia ant žemės ir grąžina į realybę, bet ir ją apkartina. Bent jau iš pradžių, kol kiekvieną net ir ne tau skirtą komentatorių žodį priėmi asmeniškai. Nuo šios pradžios komentarų būta visokių. 

Vieni vadino snargliu, kiti nesugebėjo iš nuotraukos suprasti, ar aš vaikinas, ar mergina, treti tiesiog keikė ir siūlė daugiau neberašyti. Be abejo, buvo ir teigiamų komentarų, tačiau net ir vienas blogas tarp šimto gerų užgoždavo viską. Mąstydavau, ką ne taip padariau, kvestionuodavau komentatorių tapatybę - juk galbūt tai žmonės iš mano aplinkos. Tačiau kolegų nuolatos įtikinėjamas ir palaikomas, o jau ir jausdamasis tvirčiau su kiekviena parašyta publikacija, dėmesio į komentarus kreipiau mažiau. Galiausiai jie virto gera humoro doze, kartais galbūt ironiško ir savikritiško, bet visgi humoro. Didžiai gerbiamas "filologyno" dekanas supyktų, tačiau laikui bėgant "nebesiparini", susigyveni su komentarais ir jų autoriais, jie tampa tavo žurnalistinio (o tai reiškia ir asmeninio, ir bet kokio kito) gyvenimo dalimi.

Be abejo, viskas priklauso ir nuo asmenybės. Tačiau beveik esu įsitikinęs, jog nėra visiškai abejingų tam, ką apie juos galvoja (ir rašo) kiti. Net ir būdamas kritiškas, teikiantis pirmenybę ne emocijoms, o argumentams, kartais "praskysti" ir susimąstai. Patirtis byloja, jog žurnalistai, nepriklausomai nuo darbo patirties, dažnai bent jau permeta akimis komentarus po savo straipsniais, nors kartais gal ir susidaro įspūdis, jog jie jų neskaito, tiesiog "kepa" medžiagą ir tiekia ją teisingai šventai objektyvios informacijos ištroškusiems klientams.

Patarti ir pasakyti "nekreipk dėmesio" - lengva. Tačiau svarbiausia būti solidariems ir visiems kartu laikytis išvien. Palaikyti savo kolegas, jau žengiančius galbūt paskutinius karjeros žingsnius ir tuos, kurie dar tik galvoja, ar lipti laiptais, ar važiuoti skandalų liftu. O komentarai tegul būna tas šaltas dušas, prie kurio priprantama, kuris laikui bėgant iš katorgos tampa malonumu ir atrakcija. Juolab, jog jų būna tikrai ir gerų, įdomių bei nuotaikingų.

E.M.